Turiu laiko pyragui, bet ne pyrago filosofijai

Nesvarbu, kaip dažnai valgome restoranuose ar įvairiuose gastropub‘uose – maistu kvepiantys namai vis dar randa savo vietą daugelio širdyse. Tačiau ar pastebėjote, kad net ir dažnai gaminantys žmonės apie pyragų, keksiukų, ar panašių desertų gamybą kalba tarsi apie ypatingą šventę, kuriai reikia aiškios progos, pasiruošimo, ir nusiteikimo? O kiek reikia turėti laisvo laiko čia ir dabar, kad galėtume nuoširdžiai mėgautis visu procesu, užuot galvoję: „Greičiau, greičiau, tuoj visi susirinks, o man dar reikia spėti susitvarkyti šitą betvarkę…“

Bingo. Šiuo atveju „laikas“ ir tampa esminiu raktažodžiu. Gerai tai ar ne, bet yra taip, kad daugelis mūsų kiekvienam užsiėmimui galime skirti tik labai konkretų laiko tarpą. Įsivaizduokite: vakare turite laisvą valandą, ir vaizduotėje sukirba mintis apie tai, kaip grįžę namiškiai randa jūsų ką tik iš orkaitės ištrauktą pyragą.

Žinoma, jei esate tikrai įgudę kepėjai, tada gal ir egzistuoja plonytė teorinė galimybė, kad ši vizija išsipildys… tačiau daugeliui mūsų ji, kaip miražas, išnyksta maždaug tada, kai imamės ieškoti mažų kepimo miltelių ar vanilinio cukraus maišelių ir matuojame jų likučius; kai ištraukiame pusę namų indų tam, kad tiksliai pamatuotume produktų kiekius ir juos tvarkingai sumaišytume („sausi produktai čia, šlapi – atskirai“…); kai kažko neradę imamės svarstyti, kuo galėtume tuos produktus pakeisti… O galiausiai – dar ir kol viską sutvarkome. Šiuo atveju žodis „viską“ reiškia ne tik virtuvės stalą, ant kurio vyko veiksmas, bet ir nemažą plotą aplink jį. Juk vis kas nors tykšt, šliūkšt, šlept pro šalį…

Kitaip sakant, užuot skyrę laiko skaniam pyragui bei kompanijai, su kuria tuo pyragu ir norime pasidalinti, dažniausiai išnykstame miltų, menzūrėlių ir betvarkės begalybėje.

Šito aš nenoriu. Aš noriu pyrago!

Todėl viena iš pakuočių, kurių visada noriu turėti savo lentynoje, yra pyragų, keksų ir panašių kepinių paruoštukai. Kas yra desertų paruoštukai? Išbandžius juos peršasi vienintelis atsakymas – tai pats skaniausias mano sutaupytas laikas. Šiuose paruoštukuose, pagamintuose iš natūralių ingredientų, randama norimo kepinio bazė – tarkim, pagrindas šokoladiniams keksiukams ar medaus pyragui. Turint šį paruoštuką, man tereikia vieno (!) indo ir kelių ingredientų, be kurių ir šiaip sunku įsivaizduoti kasdienę virtuvę – t.y., kiaušinių, aliejaus, ar cukraus.

Leiskite pasikartoti – vieno indo!

Visas veiksmas ir vyksta jame tol, kol nepersikelia į orkaitę. Iš orkaitės – ant stalo, ir štai, mėgaukites susižavėjusiais aplinkinių žvilgsniais. Klausantis jų net nereikės miltuota ranka braukti prakaito nuo kaktos ar koja bandyti už spintelės paspirti ant žemės nukritusių tešlos gabalėlių. Beje, taip pat paprastai galima pasigaminti ir kremą, kuris yra paskutinė stotelė tikro torto link. Tam perku grietinėlės standiklius, kuriuos užtenka pabrinkinti keliuose lašuose vandens ir sumaišyti su plakta grietinėle. Tai – viskas, o laiką vertinančių pasaulyje galioja formulė „biskvitas + kremas = tortas”. Standikliuose naudojami tik natūralūs vaisių ekstraktai, o kai kurie pagardinti ir džiovintais vaisių gabaliukais.

Tiesa, kartą susiginčijau su drauge dėl tokios maisto gamybos filosifijos. Tiesa ir tai, kad ragaudama ji nė neįtarė, jog pusę proceso už mane atliko išmanioji paruoštuko pakuotė. Ji dažnai mėgsta didžiuotis tuo, kad maistą gamina „from scratch“, t.y., nuo nulio. Bet kiek iš mūsų patys namuose gaminasi savo makaronus? Kiek minko savą koldūnų tešlą ir kemša ją pačių pagamintu įdaru? O ar daug pažįstate tų, kurie kepa savo duoną..?

Būtent. Valgant tam tikrus patiekalus jau yra suprantama tai, kad perkame juos „patogioje“ būsenoje, kurią vėliau patys paverčiame galutiniu kulinariniu šedevru. O jei pyrago paruoštukas garantuoja, kad galutinis kepinys bus toks pats skanus, tiek pat natūralus, ir dar sutaupys dalį mūsų laisvo laiko, darosi sunku sugalvoti argumetų „prieš“. Pabandykite!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *