Tartaletė – chameleonas saldumynų pasaulyje

Tartaletė su ganašu ir kavos panacotta… Skamba skaniai. O gal geriau tartaletė su šokoladiniu ganašu bei mangų-pasiflorų cremeux? O atėjus vasarai, gomurys prašo ko nors gaivaus, pavyzdžiui, įdaro, kupino šviežių uogų aromato Tartaletė it chameleonas talpina viską, ko trokšta širdis, tereikia krislelio fantazijos ir šis saldumynas stebins kiekvieną svečią.

Kur? Kada? Dėl ko? SU KUO?

Tartaletė – paprasto saldumo kultūrinis simbolis, paplitęs Vakaruose. Tai mažoji prancūziško skanėsto tarto sesutė. Kepama iš trapios ir traškios sviestinės tešlos, paprastai ji užpildoma įvairiais kremais, džemais ir šviežiomis uogomis. Matyti, jog šis saldumynas gali tikti kiekvieno smaližiaus skoniui, todėl nenuostabu, kad tartaletės atsiradimo istorija nėra sietina su  konkrečia vieta ir asmeniu. Manoma, kad tartaletė savita forma gyvavo nuo senų senovės, kai atsirado duona ir kiti kasdieniai produktai. Šis faktas kelia daugybę dvejonių ir jį ginti veikiausiai gali tik didžiausi tartalečių fanai. Kur kas labiau įtikinamai skamba teiginys, jog tartaletės pradėtos gaminti tada, kai mūsų stalus pasiekė pirmieji pyragai, t. y. XIV a. pabaigoje. Pyragai su įvairiais, dažniausiai mėsos, žuvies įdarais viduramžiais buvo ypač populiarūs „plačiojoje“ visuomenėje (žemesniuosiuose luomuose), o tartaletė laikyta kilmingųjų sluoksnio privilegija. Žodis „tartas“ pirmą kartą paminėtas Anglijos karaliaus Ričardo II-ojo rūmų šefų receptų knygoje 1390 m. Neilgai trukus receptų knygose paplito ir „tartaletės“ vardas. Prancūzija taip pat gali pasigirti senus laikus menančia tartalečių istorija bei išskirtinėmis jų gamybos tradicijomis, susiformavusiomis vėlyvaisiais viduramžiais. Laikui bėgant tartalečių vartojimo tendencijos, regis, kito mažai. Pyragai su mėsos įdaru vartoti viduriniosios dirbančiosios klasės, o tartaletė sieta su prabanga ir buvo paplitusi išskirtinai aristokratijos sluoksniuose. Populiarios ir prieinamos dažnesniam vartotojui jos tapo XX a. pradžioje. Ilgainiui šis gardėsis tapo nuolatiniu eksperimentų objektu, todėl dabar mus pasiekia gyva aibė skirtingų tartalečių: sviestinė, saldžioji, sūrioji. Sviestinės tartaletės beveik tapo nacionaliniu Kanados patiekalu, POP tartaletės komerciškai parduodamos Amerikoje kaip greitas užkandis, svogūninė tartaletė paplitusi Vokietijoje, įdaryta šonine, kiaušiniais bei grietine.  Tartaletę galima  užpildyti pačiais įvairiausiais įdarais, tik nebijokite eksperimentuoti!

Nuo meilės iki pamišimo dėl maisto – vienas žingsnis

Žinia, geras maistas gali tapti liga. Kai kuriuose regionuose sviestinės „tartaletės“ yra tapusios netgi oficialių turizmo veiklų centrine ašimi. Geriausiai žinomas yra maždaug 150 km į šiaurės vakarus nuo Toronto, Wellington North miestelyje veikiantis, labai taikliai pavadintas „Sviestinės tartaletės takas“. Greta daugybės restoranų ir sviestinėmis „tartaletėmis“ prekiaujančių parduotuvių, čia netgi galima rasti sviestinės „tartaletės“ formos skanėstų šunims, arba „tartaletės“ formos ir (arba) kvapo muilo. Nors tartaletės gamyba nėra sudėtinga, ilgą laiką ji buvo žinoma tik diduomenės gretose. Šiomis dienomis tartaletė neretai vadinama tiesiog pyragu, todėl nuolat stengiamasi išryškinti skirtumą tarp dviejų gardėsių, mat tiek vienas, tiek kitas gali būti užpildytas saldžiu, pikantišku ar sūriu įdaru, abu gali sudaryti vieną gaminį ar būti išskaidyti į mažesnius. Tartalečių mylėtojai, gindami jos savitumą stoja į kova pasitelkę svarių argumentų amuniciją.  Pyragas gali turėti viršutinį plutelės sluoksnį, tačiau tartaletei tai šiukštu draudžiama, mat ji sudaryta tik iš traškios plutelės pagrindo, tartaletės kepamos inde su pašalinamu dugnu, o pyragas gali būti gaminamas ir įprastame kepimo inde. Siūlome išbandyti keletą nesudėtingų receptų, kurių rezultatas nustebins ne tik Jus.