Tarptautinė ir didžiausia Šiaurės šalyse vyno paroda „Vyno dienos 2023“ jungia bendruomenę vyno mėgėjų, profesionalų ir gamintojų – tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio. Kiekvienais metais, jau nuo 2005 m., parodos tikslas auginti ir skatinti vyno kultūrą Lietuvoje. 

2023 metų parodos šūkis „Pažink savo vyną!“ – lankytojus ir svečius skatins ne tik išsirinkti savo mėgstamiausią vyną, bet ir pažinti, kokios spalvos, aromatai ar skoniai slepiasi taurėje. 

Šiais metais GARDU GARDU komanda jungiasi prie savo partnerių Sakartvelo skoniai ir kviečia į parodą ne tik degustuoti vynų, bet taip pat ragauti, derinti ir išsirinkti puikių užkandžių. Jūsų lauks šefas Gediminas, kuris ne tik kiekvieną asmeniškai pakonsultuos visais kulinariniais klausimais, bet taip pat vietoje gamins lengvus, kupinus skonių užkandžius, kuriuos parodos lankytojai galės skanauti, o patikusius produktus ir įsigyti.

Kviečiame visus vyno ir gero maisto mėgėjus ir entuziastus apsilankyti parodoje gegužės 5-6 dienomis parodų ir konferencijų centre „Litexpo“.

Ne viename sveiką gyvenseną propaguojančiame tinklaraštyje, dažnoje žinutėje apie kažkurios Holivudo žvaigždės mitybos įpročius, o neretai ir naujienų portalų pranešimuose randame informacijos apie glitimo keliamą pavojų mūsų organizmui ir bendrai savijautai. Maisto be glitimo poreikis kiekvieną dieną auga, o kiekvienas save gerbiantis restoranas į savo meniu įtraukė patiekalų be glitimo. Taigi – kas tas glitimas? Dauguma žmonių tiksliai negali paaiškinti, kas tas glitimas yra, kam ir kodėl jis pavojingas, kokiuose maisto produktuose jo galima rasti. Glitimas – dviejų baltymų, glutenino ir gliadino, junginys. Sudrėkintas jis suformuoja plonų ir tamprių gijų tinklą, į kurį daliai žmonių geriau nepapulti.

Mokslininkų tyrimai rodo, kad glitimas pavojingas sergantiems celiakija ir netoleruojantiems glitimo (neceliakinis glitimo jautrumas). Abiejų negalavimų simptomai labai panašūs: žarnyno, skrandžio ir virškinimo problemos (pilvo pūtimas, pilvo spazmai, vidurių užkietėjimas arba viduriavimas), nuovargis, nuotaikų kaita, sąnarių ir kaulų skausmai. Tik kraujo tyrimas ir biopsijos testas gali patvirtinti celiakijos diagnozę. Glitimo netoleravimą nustatančio tyrimo kol kas nėra, todėl vienintelis būdas tuo įsitikinti – keletą savaičių laikytis dietos be gliuteno ir stebėti ar yra pagerėjimas. Celiakija ir glitimo netoleravimas (neceliakinis jautrumas glitimui) turi skirtumų, bet abiem atvejais gydymas tas pats – dieta be glitimo. Celiakija – genetinė imuniteto liga. Glitimas, patekęs į žarnyną, išprovokuoja antikūnių gamybą. Naujai susidarę antikūniai atakuoja plonosios žarnos gaurelius, kurie atsakingi už maisto medžiagų ir vitaminų įsisavinimą. Dėl prasidėjusio uždegimo gaureliai nebegali atlikti savo funkcijos, todėl sutrinka žarnyno veikla ir pradeda vystytis alerginė reakcija glitimui. Sergant celiakija pažeidžiama žarnyno gleivinė, dėl to sutrinka būtinų medžiagų pasisavinimas. Glitimo netoleravimas – lengvesnė organizmo reakcija į glitimą negu celiakija. Esant šiam jautrumui, nėra pažeidžiamos plonosios žarnos, o darant tyrimą neaptinkami antikūniai, kurie gaminasi sergant celiakija. Asmenys, nevartodami produktų turinčių glitimo, jau po 2-3 savaičių pradeda jaustis geriau. Turėdami nuogastavimų dėl galimo jautrumo glitimui ar celiakijos – būtinai apie tai pasikalbėkite su gydytoju. Pradėjus laikytis dietos be glitimo, organizmas pamažu išsivalys ir tyrimai bus netikslūs. Celiakijos atveju organizmas nebegamins antikūnių ir gydytojai nepamatys celiakijos požymių. Tam, kad tyrimai būtų tikslūs – vėl turėsite pradėti valgyti maistą, turintį glitimo. Kažin, ar tam pasiryšite… Tik nedideliai daliai žmonių reikia išbraukti iš kasdienio raciono produktus turinčius glitimo ir jų savijauta vėl bus gera. Jūs vienas iš jų? Ne, tai nereiškia, kad nebegalėsite pilnavertiškai mėgautis valgymo malonumais! Tiesiog tai darysite dar išradingiau.

NOMINAL košės pasaulį išvydo 1993 metais. Tai Čekijos šeimos verslo dovana skaniai ir sveikai maitintis mėgstantiems žmonėms. Kompanija skiria išskirtinį dėmesį kokybiškų natūralių žaliavų parinkimui. Visos NOMINAL košės savo sudėtyje NETURI GLITIMO baltymo – tai viena iš svarbiausių šių košių verčių, kurią patvirtina gamintojų bendradarbiavimas su Čekijos „Celiakijos asociacija“. NOMINAL košės – kaip lengvai ir greitai surenkama Jūsų skonio mozaika. Improvizuokite su pasimėgavimu – taip kaip mokate ir norite Jūs!

Jei sutariame kalbėti atvirai, tuomet niekas neturėtų nei nustebti, nei labai pasipiktinti žodžiais, kad pagrindiniai moterų „koziriai“ šv. Valentino dieną yra: a) virtuvinė artilerija; b) fantazija už užvertų miegamojo durų. (O ką? Vyrai pagal nutylėjimą imasi gėlių ir/ ar papuošalų, taigi, šis nebylus susitarimas naudingas abiem pusėms.) Nepaslaptis, kad yra vienas raktažodis, labai sėkmingai sujungiantis miegamąjį su virtuvę – afrodiziakai. Aišku, į viską galima pažiūrėti paprastai ir tiesiai. Prakalbus apie maisto ir erotikos ryšį, viena iš pirmų minčių neabejotinai yra legendinė serialo „Seksas ir miestas“ scena, kurioje Samanta mylimojo laukia savo nuogą kūną nuklojusi sušiais. Iniciatyva sveikintina, bet tapti gyvu padėklu tikrai nėra vienintelė išeitis renkantis afrodiziakus ypatingai dienai. Pirma taisyklė – nepadauginkite. Ne, ne meilės prieskonių maiste – nepadauginkite paties maisto. Visi žinome, kad soti trijų patiekalų vakarienė yra nuostabus būdas meilei išreikšti, tačiau toks pasirinkimas nuves tik į saldų ir gilų miegą. Nepamirškite, kad Valentino dieną maistas neturi pasotinti iki galo – jis turi įkvėpti norėti DAR.

Daugelis jau yra girdėję, kad vieni geriausių afrodiziakų yra jūros gėrybės, o ypač – austrės. Patogu ir tai, kad šių produktų sunku padauginti, bet to, jie nėra ir dažnas kasdienis pasirinkimas vakarienei, todėl šventinė nuotaika tik stiprės. Kitas būdas – įprastą patiekalą pagardinti kuo nors originaliu. Tarkime, salotas su šukutėmis ar krevetėmis papuoškite valgomais perlais, arba balzaminio acto putėsiais su trumais. Neneikite, skaitant šių ingredientų pavadinimus, kažkur burnoje pajuntame ir šampano skonį… Beje, jei rinksitės minėtas jūros gėrybes pakepinti, nebijokite aštresnių priekonių, pirmiausia – čili pipirų. Na, kad išmuštų lengvas karštis ir norėtųsi nusimesti švarkelį ar megztuką, laukiant deserto

Vaisiai

Jų tarpe išskiriami bananai, mangai, vynuogės, slyvos, bei datulės – bent jau įrodyta, kad jų medžiagos organizme ir sukuria tuos efektus, kurių tikimės iš afrodiziakų. O kur dar braškės, kurias filmuose VISADA gardina ir plakta grietinėle, ir šokoladu, arba skandina šampane? Tiek uogas, tiek ir vaisių gabaliukus galima puikiai suderinti su šokoladiniu fondiu, jei esate nusiteikę ypač saldžiam vakarui. Tiesa, yra ir paprastenis būdas, jei nevilioja fondiu puodo pirkimas – tai liofilizuotos uogos šokolado apvalkale. Idealu, nes nereikia „mėgautis“ butaforiniu braškių skoniu vasario mėnesį vaidinant, kad tai yra romantikos viršūnė. Čia jų aromatai ir skoniai išsaugoti natūraliu būdu, sveikai ir ilgam.

Liofilizuotos braškės šokolade

Saldumynai

Juos tikriausiai jau galima laikyti ir visos Valentino dienos simboliu. Pripažinkite, juk mėgavimasis desertu jau savaime daugeliui reiškia kažką lengvai nuodėmingo – kažką, nuo ko geriau būtų susilaikyti, bet taip norisi pasimėgauti… Tačiau nepadarykite klaidos – Valentino diena yra ne visa ta proga, kai tinkamiausias pasirinkimas būtų tortas „Napolenas“. Rinkitės kažką rafinuoto, elegantiško, subtilaus, o svarbiausia – prisiminkite raktinius ingredientus, kurie tik paspartins vakarienės poveikį. Puikiais afrodiziakais laikomi tokie riešutai kaip pistacijos bei migdolai, bet tai tikrai nereiškia, kad reikia sugraužti visą maišelį riešutų, kad įsižiebtų aistra. Iš riešutų kremo galima pasigaminti puikius padažus, o jais pagardinti ledus, želė, vaisių salotas, be to – tokie kremai gali tapti tobulu saldainių įdaru. Bene pagrindiniais afrodiziakais saldumynų pasaulyje laikomas marcipanas bei šokoladas, o abiejų panaudojimo galimybės – beribės kaip ir pati meilė.

…ir kitos svarbios detalės

Jei sako, kad teatras prasideda nuo rūbinės, tai bet koks ypatingas vakaras taip pat prasideda gerokai anksčiau – tada, kai pradedame dažytis, kai renkame staltiesę ir deriname prie jos įrankius bei servetėles, kai svarstome apie žvakių spalvą ir jų kiekį, ir, žinoma, kai pradedame gaminti ypatingus Valentino dienos gardumynus. Mintis fantazijos įjungimui: prisiminkite, kaip dažnai norą maištauti pakursto būtent griežtos taisyklės ir suvaržymai? Susėdus prie tobulai padengto stalo, pasipuošus perlais ir kaklaraiščiu, rafinuotai (tačiau kiek žemesniu nei įprasta balsu) kalbantis su mylimuoju, laikantis visų įmanomų aukštuomenės manierų… dažnai mintys suksis būtent apie tai, kas laukia toliau. Įsimintino Valentino!

Nesvarbu, kaip dažnai valgome restoranuose ar įvairiuose gastropub‘uose – maistu kvepiantys namai vis dar randa savo vietą daugelio širdyse. Tačiau ar pastebėjote, kad net ir dažnai gaminantys žmonės apie pyragų, keksiukų, ar panašių desertų gamybą kalba tarsi apie ypatingą šventę, kuriai reikia aiškios progos, pasiruošimo, ir nusiteikimo? O kiek reikia turėti laisvo laiko čia ir dabar, kad galėtume nuoširdžiai mėgautis visu procesu, užuot galvoję: „Greičiau, greičiau, tuoj visi susirinks, o man dar reikia spėti susitvarkyti šitą betvarkę…“ Bingo. Šiuo atveju „laikas“ ir tampa esminiu raktažodžiu. Gerai tai ar ne, bet yra taip, kad daugelis mūsų kiekvienam užsiėmimui galime skirti tik labai konkretų laiko tarpą. Įsivaizduokite: vakare turite laisvą valandą, ir vaizduotėje sukirba mintis apie tai, kaip grįžę namiškiai randa jūsų ką tik iš orkaitės ištrauktą pyragą.

Žinoma, jei esate tikrai įgudę kepėjai, tada gal ir egzistuoja plonytė teorinė galimybė, kad ši vizija išsipildys… tačiau daugeliui mūsų ji, kaip miražas, išnyksta maždaug tada, kai imamės ieškoti mažų kepimo miltelių ar vanilinio cukraus maišelių ir matuojame jų likučius; kai ištraukiame pusę namų indų tam, kad tiksliai pamatuotume produktų kiekius ir juos tvarkingai sumaišytume („sausi produktai čia, šlapi – atskirai“…); kai kažko neradę imamės svarstyti, kuo galėtume tuos produktus pakeisti… O galiausiai – dar ir kol viską sutvarkome. Šiuo atveju žodis „viską“ reiškia ne tik virtuvės stalą, ant kurio vyko veiksmas, bet ir nemažą plotą aplink jį. Juk vis kas nors tykšt, šliūkšt, šlept pro šalį… Kitaip sakant, užuot skyrę laiko skaniam pyragui bei kompanijai, su kuria tuo pyragu ir norime pasidalinti, dažniausiai išnykstame miltų, menzūrėlių ir betvarkės begalybėje. Šito aš nenoriu. Aš noriu pyrago!

Todėl viena iš pakuočių, kurių visada noriu turėti savo lentynoje, yra pyragų, keksų ir panašių kepinių paruoštukai. Kas yra desertų paruoštukai? Išbandžius juos peršasi vienintelis atsakymas – tai pats skaniausias mano sutaupytas laikas. Šiuose paruoštukuose, pagamintuose iš natūralių ingredientų, randama norimo kepinio bazė – tarkim, pagrindas šokoladiniams keksiukams ar medaus pyragui. Turint šį paruoštuką, man tereikia vieno (!) indo ir kelių ingredientų, be kurių ir šiaip sunku įsivaizduoti kasdienę virtuvę – t.y., kiaušinių, aliejaus, ar cukraus. Leiskite pasikartoti – vieno indo! Visas veiksmas ir vyksta jame tol, kol nepersikelia į orkaitę. Iš orkaitės – ant stalo, ir štai, mėgaukites susižavėjusiais aplinkinių žvilgsniais. Klausantis jų net nereikės miltuota ranka braukti prakaito nuo kaktos ar koja bandyti už spintelės paspirti ant žemės nukritusių tešlos gabalėlių. Beje, taip pat paprastai galima pasigaminti ir kremą, kuris yra paskutinė stotelė tikro torto link. Tam perku grietinėlės standiklius, kuriuos užtenka pabrinkinti keliuose lašuose vandens ir sumaišyti su plakta grietinėle. Tai – viskas, o laiką vertinančių pasaulyje galioja formulė „biskvitas + kremas = tortas”. Standikliuose naudojami tik natūralūs vaisių ekstraktai, o kai kurie pagardinti ir džiovintais vaisių gabaliukais.

Tiesa, kartą susiginčijau su drauge dėl tokios maisto gamybos filosifijos. Tiesa ir tai, kad ragaudama ji nė neįtarė, jog pusę proceso už mane atliko išmanioji paruoštuko pakuotė. Ji dažnai mėgsta didžiuotis tuo, kad maistą gamina „from scratch“, t.y., nuo nulio. Bet kiek iš mūsų patys namuose gaminasi savo makaronus? Kiek minko savą koldūnų tešlą ir kemša ją pačių pagamintu įdaru? O ar daug pažįstate tų, kurie kepa savo duoną..? Būtent. Valgant tam tikrus patiekalus jau yra suprantama tai, kad perkame juos „patogioje“ būsenoje, kurią vėliau patys paverčiame galutiniu kulinariniu šedevru. O jei pyrago paruoštukas garantuoja, kad galutinis kepinys bus toks pats skanus, tiek pat natūralus, ir dar sutaupys dalį mūsų laisvo laiko, darosi sunku sugalvoti argumetų „prieš“. Pabandykite!

Vienu iš Kalėdinių stebuklų drąsiai galima vadinti tai, kaip staiga kone visi – nuo visko jau mačiusių hipsterių iki blizgančių pop scenos žvaigždžių – per šventes labiausiai laukia ir džiaugiasi ne kuo kitu, o dar savo močiučių ištobulintais receptais, patiekalais, kurie visiems pažįstami dar nuo vaikystės. Smagu pastebėti, kad visai kaip vaikai, kurie savo mylimas pasakas kaskart nori girdėti skaitomas lygiai taip pat, suaugę ir toliau dažnai norime daryti tai, ką darėme pačiomis laimingiausiomis gyvenimo akimirkomis. Ir ką ten slėpti – kažkas saldaus dažnai grąžina pačius maloniausius prisiminimus ir emocijas. Tokį patį jausmą žmonės kasmet patiria pačiuose įvairiausiuose pasaulio kampeliuose – kiekviena šalis turi savo patiekalus, kurie jiems reiškia šventę, Kalėdas. Kuriuos iš jų esate ragavę jūs? Buche de Noel – Kalėdų rąstas, Prancūzija Lietuviškai šis pavadinimas skamba gal ir keistai, bet visame pasaulyje šis Kalėdinis saldumynas iš karto susiejamas su Prancūzija. Jo receptas siekia dar XIX amžių, o išvaizda primena mums gerai pažįstamą saldų vyniotinį. Tokio „rąsto“ pagrindas yra biskvitas, perteptas šokoladu ir kitais fantazijos diktuojamais įdarais, viršus dažniausiai padengtas šokoladiniu ganašu.

Chrusciki, arba tiesiog – žagarėliai, Lenkija

Daugelio Rytų Europos patiekalų kilmė tampa debatų objektu, o žagarėliai, dažnai laikomi labai lietuvišku saldumynu, yra priskiriami Lenkijai. Tiesa, kitose šalyse dėl savo formos jie dažnai vadinami ir „angelo sparnais“.

Panettone pyragas, Italija

Šie itališki pyragai vis sparčiau skinasi kelią ir Lietuvoje. Kilę iš Milano, jie populiarūs ne tik Italijoje – panettone paplitę ir Maltoje, Šveicarijoje bei Lotynų Amerikoje. Lengviausia šį pyragą pažinti iš kupolą primenančios formos bei gausybės džiovintų vaisių viduje.

Stollen, Vokietija

Dar vadinamas Kalėdine duona, šis pyragas kažkiek primena itališką panettone, bet jo forma artimesnė prancūziškam rąstui. Viduje taip pat gausu cukruotų ar džiovintų vaisių, viršus visada gausiai padengtas cukraus pudros sluoksniu.

Galletas con chochitos – sausainiukai su pabarstukais, bei Buñuelos spurgytės – Meksika

Mažyčiai žiedo formos sviestiniai sausainiukai (galletas) Meksikoje paprastai dekoruojami žaliais, raudonais ir baltais pabarstukais – primena ne tik pačios Meksikos vėliavą, bet ir tradicines kalėdines spalvas. Jei kepami su skyle viduryje, tokie sausainiukai primena ir mažus kalėdinius vainikus. Buñuelos – tai mažos mielinės spurgytės, kilusios iš Ispanijos, tačiau šiandien ypač populiarios ir Meksikoje, ir kitose Lotynų Amerikos šalyse.

Banketstaaf ir Spekuloos, Olandija

Nors atrodo paprastas, olandiškas banketstaaf desertas ypač lengvai randa kelią į kiekvieno paragavusio širdį ir skrandį. Į sluoksniuotą tešlą suvyniotas marcipaninis įdaras ir migdoliniai pabarstukai arba abrikosinis džemas viršuje – tiek užtenka, kad visa Olandija pajustų artėjančias didžiąsias žiemos šventes. Na, o po spekuloos pavadinimu slepiasi neblogai pažįstami maži, traškūs imbieriniai sausainiukai, išraityti pagal senovines formas – drambliukai, namukai, nykštukai ir kiti. Paprastai jų tešla skaninama tokiais tipiškais kalėdiniais prieskoniais kaip cinamonas, muskatas, gvazdikėliai, imbieras, kardamonas ir baltieji pipirai.

Gløgg ir Pepperkakor, geriau pažįstami karšto vyno ir imbierinių sausainių pavadinimu (Norvegija ir kitos Skandinavijos šalys)

Išvydę užrašą gløgg arba glögg galite būti ramūs – jums siūlomas gerai pažįstamas karšto vyno gėrimas su prieskoniais, tokiais kaip cinamonas, kardamonas, imbieras, gvazdikėliai ir apelsino žievelės. Be to, dabar žinosite, kad plonyčiai imbieriniai sausainiai, kurie taip dera prie šio gėrimo, taip pat kilę iš vikingų žemių.

Tačiau galiausiai, visus prisiminimus ir juos įkūnijančius simbolius kuriame mes patys. Vienus metus išmėginate kokį nors eksperimentinį desertą, nes netyčia parduotuvėje pamiršote kažką iš savo prekių sąrašo – o štai, jei eksperimentas pavyksta, kitąmet norisi jį prisiminti ir vėl, o jau trečius metus iš eilės niekas nesuabejos, kad būtent šis naujasis desertas ir yra viena iš šeimos tradicijų. Savo šeimos istoriją rašome ir virtuvėje, todėl bandykite, ieškokite, atraskite – galų gale, viską darant su artimaisiais ir su meile, neįmanoma, kad rezultatas nebūtų skanus. Saldžių ir ramių artėjančių švenčių!

Gal skamba ir neromantiškai, tačiau pripažinkime – pirmiausia juk iš tiesų įsimylime akimis, vertiname pagal viršelius, sutinkame pagal drabužį. Nesvarbu, ar mūsų žvilgsnį patraukia gražūs žmonės, ar estetiškai tobulai paserviruoti patiekalai restorane. Net ir tuomet, kai patraukli daikto išvaizda nėra pagrindinė jo savybė, kuria jis ir turėtų džiuginti vartotoją, iš pirmo žvilgsnio gražūs dalykai mums suteikia daugiau teigiamų emocijų. Ir kam tai neigti? Tuo ypač galime įsitikinti per šventes. Prisiminkite, kokius jausmus Jums sukelia dailiai supakuotos dovanėlės vaizdas, nors dar nė nežinote, kas bus viduje? Mėgautis gražiais daiktas yra visiškai suprantama ir žmogiška, be to, kartais vien netikėtas vaizdas ar pakuotė gali visiškai pakeisti ir mūsų jau nusistovėjusį požiūrį į kurį nors daiktą. Įsivaizduokime šiuo metų laiku labai tipišką situaciją: sudarinėjate dovanų sąrašą, tačiau kai kurie variantai – nors ir mėgstami bei reikalingi! – atrodo kiek pabodę, dovanoti jau ne sykį ir visai nebeoriginalūs… Tarkime, arbata. Daugelis mūsų tikrai džiaugiamės turėdami aromatingos arbatos dėžutę namuose, tačiau gavę jos dovanų, tikriausiai jau vargiai nustebtume. Tačiau neskubėkite arbatos greitai nurašyti! Šįmet būtent ji gali tapti nebe dovana „iš bėdos“, o pačiu pirmu Jūsų pasirinkimu, ieškant ko nors originalaus net ir pačiam išrankiausiam estetui. Taip, būtent – tai bus dar viena situacija, kai viską pakeičia būtent daikto išvaizda ir netikėtas pirmas įspūdis. „Yemaya“ arbatos namai šįmet pristatė visiškai naują arbatos konceptą, siūlydami tokius produktus kaip arbatos saldainiukai (nors, tiesą sakant, taip ir norisi juos vadinti bonbonkėm – viskas dėl prancūziško pavadinimo, „Bonbons de Thé“), arbatos plytelės (kurios lūžta lygiai taip pat, kaip ir šokoladinės, todėl ir pavadintos „ChocoThé“), ir arbatinės širdutės („The a moí“, išvertus iš prancūzų kalbos, reiškia „arbata man“. Genialu – kaskart dėdami vieną arbatinę širdutę į savo puodelį, skirsime truputį meilės ir sau!).

Įsivaizduokite – padovanojate kam nors dėžutę, kuri primena šokoladinių saldainių pakuotę, o ją atidaręs žmogus randa iš arbatžolių suspaustas bonbonkes ar širdutes. Ar ne tokio WOW  efekto ir siekėte? Taigi, meilė iš pirmo žvilgsnio šiuo atveju garantuota. Pagalvokite vien, kiek užtruks, kol tokią dovaną gavęs žmogus gerai ją apžiūrės, kol supras, ką gavo, ir kol išsakys Jums visus „bet tai kokių stebuklų tu ir surandi“, „o tokio tai dar niekur nemačiau“ ar „oi, jau kai kiti pamatys“… Visų šių trijų naujienų vartojimas – toks pats, kaip ir įprastų arbatžolių. Vieną saldainiuką, širdutę ar plytelės gabaliuką tereikia užpilti karštu vandeniu, ir mėgautis.

O dabar – apie skonius.

Jei renkatės bonbonkes, „Yemaya“ siūlo žaliają pu-er, juodąją pu-er arba purpurinę pu-er arbatą. Žalioji ypač vertinama dėl pagalbos deginant riebalus, juodoji stiprina imuninę sistemą bei mažina blogąjį cholesterolį, o purpurinė (taip vadinama dėl švelnaus purpurinio lapelių atspalvio) išsiskiria antioksiduojančiomis savybėmis, yra ypač švelnaus ir malonaus skonio. Patys gamintojai teigia, kad būtent tokios pu-er arbatos pakuotės daro šį tūkstančių metų lobį patogų ir prieinamą dabartiniam žmonijos gyvenimo ritmui.

Arbatos plytelės siūlomos juodojo ir baltojo šokolado skonio (dar viena puikiai apgalvota smulkmena). Baltojoje arbatoje gausu vitaminų C ir E, kurie žinomi kaip puikūs antioksidantai, jos skonis – ypač subtilus ir rafinuotas. Tuo tarpu juodosios plytelės skonis primena kažką artimo ulongo arbatai, o tarp paskiausiai juntamų poskonių galima atpažinti ir vaisius. Kaip ir tikras šokoladas, šios arbatos siūlomos smaližiams, smaguriams, ir visiems, kuriems nesvetimos „kažko saldaus“ paieškos. Na, o širdutės… kas gi daugiau, jei ne raudonoji arbata? Sodrus arbatos skonis čia papildomas delikačiu gėlių poskoniu, pasiekiant tobulą skonių harmoniją. Paskaninta tikromis rožėmis!

„Yemaya“ arbatos namai siūlo ir tradicines arbatos pakuotes bei labai plačią skonių paletę. Kurią arbatą bepasirinktumėte, galite būti ramūs – prancūzai arbatos meistrai nei vienos gamybos proceso stadijos nepalieka atsitiktinumui. Be to, kiekviena arbata savo momento laukia stilingose minimalistinėse pakuotėse, kurios tik dar labiau didina meilę šiems arbatos namams. Stilingų ir apgalvotų dovanų bei malonaus artėjančių švenčių laukimo!

Žymus prancūzų virėjas Raymond Oliver yra sakęs, jog konditerija, tai tikslusis mokslas, kai tuo tarpu maisto gaminimas apskritai tėra nuojautos ir skonio mišinys. Juk kepant mėsą nėra labai svarbu kuriais prieskoniais ir kiek ją gardinsi, svarbiausia neperlenkt lazdos. Verdant sriubą nesijaus didžiulio skirtumo tarp įdėto šaukštelio ar šaukšto grietinės. Konditerijoje nuojautos neužtenka. Siekiant nepriekaištingo rezutato, reikia atsakingai ir nuosekliai dirbti. Čia su šaukšteliu, šaukštu ar stikline neapsieisi. Reikia tikslumo, tiek dedant ingredientus, tiek stebint temperatūrą. Juk rezultato tikimasi geriausio, kuris nenuviltų, būtų pavykęs ir labai gardus. Kiekvienas iš mūsų turime po vieną ar kelis mėgstamiausius konditerinius gaminius, kuriuos patys gaminamės arba įsigyjame iš kitur. Atrodo neįmanoma be jų apsieiti ir sunku įsivaizduoti, kad kažkada būta kitaip. O visgi buvo… Tad kada, iš kur ir kaip pirmą kartą išvyko saldusis karavanas?

Istorija

Prieš pradedant pažinti konditerijos istoriją, reikia suprasti, kad tai nėra vienos rūšies saldus gaminys. Į konditerijos sąvoką įeina tiek cukriniai, tiek ir miltiniai saldumynai. Na, o šiems smaližių delikatesams atsirasti padeda tokios žaliavos kaip: miltai, cukrus, medus, vaisiai, uogos, pienas, grietinėlė, riebalai, kiaušiniai, mielės, krakmolas, kakava, riešutai, maistinės rūgštys, standikliai, kvapnosios medžiagos ir aromatiniai priedai, maisto dažikliai ir kepimo milteliai. Poreikį saldėsiams jau turėjo mūsų protėviai, akmens amžiuje. Minėtuoju laikotarpiu, smaguriauta medumi, kuriuo buvo gardinama duonos riekelė. Paprasta, bet skanu. Senovės Kinijoje, Viduriniuosiuose Rytuose, Egipte, Graikijoje ir Romos imperijoje saldėsių poreikis išlaikytas, na o medaus nebuvo atsisakyta. Tuo metu, galvota apie formas, tad pirmieji saldainiai žmonijos istorijoje buvo gėlės, glazūruotos medumi. Ilgaeiniui technika tobulėjo. Antikos laikais, susidūrus su paslaptingąja Indijos civilizacija, Europa pirmą kartą išvydo „nedres, gaminančias medų be bičių pagalbos“. Ne, tai nebuvo kažkokia speciali nendrių rūšis, išskirianti medų. Tiesiog žinios apie cukrų dar nebuvo pasiekusios europinės civilizacijos kūrėjų. Saldusis stebuklas greitai buvo perimtas ir išplėtotas bei naudotas saldumynų gamybos procese. Įdomu tai, kad kaip ir šokoladas, taip ir saldainiai dažnai buvo naudojami medicinoje. Jais žmonės gydydavosi skaudančias gerkles, ramindavo kosulį arba virškinimo sistemą. Viduramžiais saldainiai ilgą laiką išliko pasiekiami tik turtingųjų sluoksnių, tais laikais joks tūlas valstietis ar paprastas proletaras negalėjo jais naudotis. Minimuoju laikotarpiu, saldainių gamyboje dalyvavo cukrus ir įvairūs prieskoniai, skirti skrandžio virškinimo sistemos ligoms gydyti. Tuo metu jos buvo itin aktualios ir dažnai pasitaikančios, dėl nesubalansuotos mitybos, maiso produktų stygiaus ar jų pačių prastos kokybės. Dar iki pramonės revoliucijos pradžios įvairių iškilmių, banketų, pobūvių metu svečiai galėjo mėgautis plačia saldainių įvairove. Tuo metu jų gamyboje dalyvavo gvazdikėliai, imbieras, anyžiai, kadangio uogos, migdolai ir kedro riešutai, aplieti ištirpusiu cukrumi. XIX-as amžiaus siejamas su sparčiu technologiniu proogresu, jo plėtote įvairiose sriyse, tad neatsitiktinai yra įgavęs „Pramonės revoliucijos“ vardą. Būtent šiuo laikotarpiu šalia kitų sričių, ėmė sparčiai vystytis ir saldumynų gamyba. Su perversmu siejamas ir cukraus atėjimas į paprastų piliečių gyvenimus. Jei iki technologinio perversmo, cukrus ir visi jo gaminiai buvo pasiekiami tik nedideliam turtingųjų ratui, tai nuo XIX-ojo amžiaus pirmosios pusės, atsiveria naujoji jo vartojimo rinka – dirbančioji klasė. Ypatingai svarbų vaidmenų, lengvinantį visą gamybos procesą suvaidina 1847-aisiais metais „saldainių preso“ atsiradimas, kurio dėka vienu metu buvo galima pagaminti daugybę įvairių formų saldumynų. Šio aparato dėka, saldėsiais vis dažniau ir gausiai galėjo mėgautis ir neprivilegijuotųjų sluoksnių atstovai.

Ar žinojote, kad?

Pirmieji saldainiai į JAV atkeliavo XVIII-ojo amžiaus pradžioje, dėka Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos kolonistų. Tuo tarpu Lietuvoje saldumynų ištakos dar vėlesnės. Pirmieji saldainiai joje pradėti gaminti tik XIX-ojo amžiaus pabaigoje, o spartesnį mąstą įgavo tarpukariu. Pirmosios respublikos laikais (1918-1940) veikė 38 saldainių fabrikai (Šiauliuose: „Rūta“ ir „Birutė“, Kaune – „Tilka“, Klaipėdoje – „Lascha“ ir t.t.). Okupaciniu laikotarpiu, Lietuva Sovietų Sąjungoje garsėjo trimis saldainių gamintojais: „Rūta“, „Vilniaus pergale“ ir Kauno konditerijos fabriku.

Nuo seniausių laikų žmonės ieškojo būdų kaip konservuoti įvairius maisto produktus, kad šie nesugestų, išlaikytų kuo daugiau maistingųjų medžiagų ir turėtų kuo ilgesnį galiojimo laiką. Vaisiai, uogos dažnai džiovinti saulėje, vėliau – specialiose džiovyklėse. Džiovinimo metu gėrybės netenka daug vitamino C, praranda savo formą. Nenuostabu, jog sparčiai vystantis technologijoms ieškota pažangesnių, mažiau trūkumų turinčių būdų maistui džiovinti. Vienas jų neretai vadinamas geriausiu ar net ateities populiariausiu džiovinimo metodu. Tai – džiovinimas šalčiu, tik… Kas tai ir kaip tai valgoma?

Kas yra liofilizacija?

Liofilizacija – tai produkto džiovinimas šalčiu. rožės pabandymuiLiofilizuojant sušalęs vanduo iš produktų pašalinamas jį išgarinant žemoje temperatūroje. Liofilizuojant iš produktų pašalinama iki 97 % vandens. Džiovinti šalčiu galima beveik viską – daržoves, vaisius, uogas, grybus, mėsą, sūrį, varškę ar net pieną ir valgomuosius ledus.

Atsiradimas: kur ir kodėl?

Liofilizacijos procesas nebuvo sukurtas siekiant modernizuoti maisto pramonę ar išskirtinai patobulinti maisto produktų džiovinimą. Šis metodas pirmiausia taikytas medicinoje. Liofilizavimas naudojamas norint užkonservuoti biologinės kilmės produktus – kraujo plazmą, audinių dalis, kurias vėliau galima sėkmingai panaudoti net po ilgo laiko. Antrojo pasaulinio karo metais kraujo plazma iš Jungtinių Amerikos Valstijų buvo siunčiama sužeistiesiems į Europą. Dėl pastovaus šaldymo bei transporto stokos dalis kraujo plazmos nukentėjusiuosius neretai pasiekdavo nebetinkama naudojimui. Džiovinimas šaldant sukurtas kaip technika, įgalinusi išlaikyti nekintančią plazmą be didesnių sąlygų, transportavimo sunkumų. Ypatingo dėmesio sulaukusioje parodoje „The Human Body Exhibition“ įvairūs žmonių organų bei kūno dalių eksponatai buvo taip pat paruošti naudojant liofilizavimo metodą. RugiagėlėsP A BApdoroti maisto produktus liofilizacijos būdu pradėta orientuojantis į skrydžius į kosmosą. Kylant labai svarbus krovinio svoris, kuris gabenant liofilizuotus produktus yra dešimt kartų mažesnis nei įprasta. Žinoma, kosmonautams svarbios ir kitos šių produktų savybės, kadangi jie ilgą laiką negenda, o maistinė vertė prilygsta šviežio produkto. Liofilizuoti produktai ypač populiarūs turistų gretose, kadangi jie neapsunkina kuprinių. Šiuo būdu galima apdoroti ne tik pavienius produktus, bet ir jų gaminius. Pvz., bulvių košę užpylus nedideliu kiekiu vandens, ją galima valgyti kaip įprasta. Liofilizuotos uogos, vaisiai, gėlių žeidlapiai plačiai naudojami konditerijoje. Liofilizuotos avietės, braškės, rugiagėlės bei daugelis kitų gėrybių tapo neatskiriamu konditerinių gaminių puošybos elementu.

Liofilizacija – 1000 ir 1 pasirinkimo priežastis

Liofilizacija įgalina 100% išsaugoti visas produkto maistingąsias medžiagas. Tokios galimybės nesuteikia joks kitas džiovinimo būdas. Džiovinant įprastu būdu vitamino C produkte lieka tik apie 40%, o liofilizuojant – 100%. Be to, tinkamai laikant liofilizuotus produktus, jų maistines ir skonio savybes galima išsaugoti labai ilgai – net iki 20 metų. Liofilizacija visiškai nekeičia džiovinamų produktų formos. Pavyzdžiui, jei moliūgą supjaustytume kubeliais, šiuos gabalėlius liofilizavus jų pločio, ilgio parametrai nepasikeistų. Naudojant kitus džiovinimo būdus, vanduo išgaruoja, todėl vaisiai, uogos susitraukia, kinta jų matmenys. Liofilizuojant nepakinta produkto išvaizda, skonis, kvapas. Liofilizuotus produktus patogu transportuoti: nereikia serbentaispecialaus temperatūrinio režimo. Jie mažai sveria, užima nedaug vietos, išlaiko savo formą. Liofilizuotų produktų galiojimo laikas iki 2 ir daugiau metų ilgesnis nei įprasta konkrečiam produktui. Liofilizuotoms gėrybėms nereikalingas specialus laikymo režimas: liofilizuotus maisto produktus galima laikyti kambario temperatūroje (jie negenda dėl ypač mažo vandens kiekio produktuose. Liofilizuoti produktai lengvai rehidruojami (atstatomas vandens kiekis).

Įdomūs faktai apie liofilizavimą

Kavos perdirbimas – didžiausia ir seniausia liofilizacijos pramonės šaka. Liofilizuojant 3000 kilogramų braškių šios virsta į 300 kilogramų uogų. Liofilizacijos metodu labai dažnai džiovinamos gėlės. Po liofilizacijos gėlės idealiai išlaiko pradinę spalvą ir formą. Dažniausiai šalčiu džiovinami rožių žiedlapiai, plačiai naudojami vestuvėse, viešbučių kambarių, vonių, lovų puošyboje, įvairioms pramogoms. . Liofilizacija naudojama retiems muziejiniams pavyzdžiams, kuriuos gali pažeisti vanduo – išsaugoti, kaip patikimas konservavimo būdas. Liofilizuojamos knygos, reti dokumentai, meno dirbiniai, reti archeologiniai ir geologiniai radiniai. Kaip vyksta liofilizacijos procesas pamatysite Kauno technologijos universiteto parengtoje video medžiagoje.

Tas saldus žodis – šokoladas. Vos tik jį išgirdus mintyse iškyla didingas tamsios plytelės vaizdas, na, o burnoje nejučiomis ima kauptis seilės… Saldumynų karalius pasižymi dosnumu, nes sugeba įtikti kiekvienam skoniui. Juodasis, pieniškas, kartusis, baltasis… Kokių tik nėra jo rūšių? Karštas, šaltas, skystas, kietas, net ir išrankiausias skonis bus patenkintas.

Istorija

Šokolado istorija sena ir labai spalvinga. Savo ištakas menanti jau kelis tūkstančius metų. Laikais, kuomet pasaulyje šeimininkavo mitai, politeizmas, antikinės civilizacijos gimimas, o žmonija nepažinojo kraštų už savo namų slenksčio dar, neatrastame Amerikos žemyne (maždaug apie 1500 metus prieš mūsų erą) vietinė olmekų gentis ėmėsi kakavos gamybos net neįtardami, jog tai jie daro pirmieji. Ne tik olemekai to nežinojo, nežinojo ir visas pasaulis. Šis nežinios periodas užsitęsė iki pat 1528-ųjų metų, kuomet ispanų konkistadorų užkariavimų metu buvo aptiktas actekų ir majų šokoladinis gėrimas. Šios konsistencijos šokoladas buvo atgabentas į Europą ir skystuoju pavidalu išsilaikė beveik tris šimtmečius, kol 1847-aisiais metais dienos šviesą išvydo pirmasis valgomas šokoladas, na o šio konditerinio šedevro autorystė priklauso anglui Joseph Fry (jo šeimos kompanijai „Fry & Sons“). Tiesa, pirmasis „blynas“ buvo prisvilęs, J. Fry kompanijos gaminamas kartusis šokoladas, didelio dėmesio nesusilaukė. Praėjo bemaž trisdešimt metų. Saldumynų karaliaus populiarumo epocha užgimė 1874-aisiais metais, kuomet šveicarų konditeris Daniel Peter po ilgų eksperimentų ir ieškojimų kaip sumažinti kartųjį kakavos kiekį, surado sprendimą – pieno naudojimas gaminimo procese, na ir konditerijos Olimpas sulaukė naujojo šeimos nario – pieniškojo šokolado, kurio šlovės žvaigždė tebespindi iki šiol.

Jo didenybės rezidencija

Konditerijos Olimpo valdytojas – jo didenybė šokoladas savo „pilių“ turi visame pasaulyje, tačiau kurios iš jų geriausios, tvirčiausios, didžiausios? Pretendentų daug, tačiau geriausiųjų penketukas tik vienas. Jame tvirtus pamatus turi ir gretų niekam neužleidžia Belgija, Šveicarija, Didžioji Britanija, JAV, Vokietija. Ko gero nieko nenustebins, kad pirmu numeriu kokybiškiausio šokolado penketuke išskiriamas belgiškasis šokoladas, kurio ištakos siekia 1857-uosius metus. Įdomu tai, jog šioje šalyje šokoladas buvo naudojamas medicinoje, kaip tablečių glaistas. Vėliau, kai buvo suprasta jo paskirtis, šokoladas imtas naudoti konditerinėje gamyboje. Nuo 1884-ųjų metų belgiškasis šokoladas yra gaminamas iš ne mažiau kaip 35 % grynos kakavos, o augalinių riebalų naudojimas šokolado gamybos procese griežtai draudžiamas. Tad neatsitiktinai, besiremdami tokiais aukštais standartais, tradicijų laikymusi (dar ir po šiai dienai labiausiai vertinamas rankų darbas), atsidavimu savo saldžiajam amatui, belgiškojo šokolado meistrai yra laikomi vienais geriausių pasaulyje.

Didžiausi smaližiai

Vienos šalys teikia žaliavos, kitos – iš jų daro gaminius, na o dar kitos – juos vartoja. Taip yra visur ir visada. Šokoladas – ne išimtis. Tad kuriose šalyse gyvena didžiausi smaližiai? Karščiausieji šokolado mylėtojai pasiskirstę dvidešimtyje šalių, kurių valgiaraščiuose dažniausiai švysteli konditerijos karaliaus vardas. Įdomu kas jos tokios? Šveicarija, Vokietija, Austrija, Airija, Didžioji Britanija, Norvegija, Estija, Slovakija, Švedija, Kazachstanas, Rusija, Suomija, Belgija, Australija, Olandija, Naujoji Zelandija, JAV, Prancūzija, Danija ir Lietuva (taip taip santūrieji baltų palikuonys didesni smaližiai ir už savo kaimynus lenkus bei latvius).

Šokolado nauda

Iš pradžių gali kilti klausimas ar išvis tai įmanoma? Kokia nauda gali būti iš papildomų kilogramų ar sugedusių dantų? Taip mąstyti yra klaidinga. Nesvarbu, kiek ir kaip besipeštų dietologai, gydytojai ar šokolado gamintojai, viena aišku, kokybiško šokolado gerąsias savybes įvardija jie visi. Saldžiojo monarcho pašonėje solidi maistingumo informacija į kurią įeina didžiulis kiekis skaidulų (pvz.: 100 gramų juodojo šokolado maistinės skaidulos sudaro ne mažiau kaip 11 %), geležies ir kitų naudingų medžiagų, kurios reikalingos visapusiškam organizmo funkcionavimui. Juodasis šokoladas, kurio sudėtyje naudojamas kakavos sviestas, o ne šiaip sau riebalai, stiprina dantis ir apsaugo juos nuo karieso. Tad manymas, jog šokoladas tik gadina dantis, tėra mitas, neatspindintis realybės. Konditerijos karaliaus šeimos dalis – juodasis šokoladas ne tik stiprina dantų emalį, yra natūralus afrodiziakas, mažina tikimybę susirgti onkologinėmis ligomis, teigiamai veikia širdį, nedidina cholesterolio kiekio kraujyje, bet ir atlieka jaunystės eleksyro funkciją. Jo pupelėse gausu antioksidanto, kuris lėtina odos senėjimą, apsaugo ją nuo neigiamo ultravioletinių saulės spindulių poveikio, taip mažinant odos vėžio atsiradimo tikimybę. Šokoladas, absoliutus saldėsių valdytojas, jau ilgus metus niekam neužleidžia savo karūnos. Ko gero ir neužleis. Juk ne veltui yra sakoma: „Viskas yra gerai, jei padaryta iš šokolado“. O kokią jo rūšį mėgstate jūs?

Tartaletė su ganašu ir kavos panacotta… Skamba skaniai. O gal geriau tartaletė su šokoladiniu ganašu bei mangų-pasiflorų cremeux? O atėjus vasarai, gomurys prašo ko nors gaivaus, pavyzdžiui, įdaro, kupino šviežių uogų aromato Tartaletė it chameleonas talpina viską, ko trokšta širdis, tereikia krislelio fantazijos ir šis saldumynas stebins kiekvieną svečią.

Kur? Kada? Dėl ko? SU KUO?

Tartaletė – paprasto saldumo kultūrinis simbolis, paplitęs Vakaruose. Tai mažoji prancūziško skanėsto tarto sesutė. Kepama iš trapios ir traškios sviestinės tešlos, paprastai ji užpildoma įvairiais kremais, džemais ir šviežiomis uogomis. Matyti, jog šis saldumynas gali tikti kiekvieno smaližiaus skoniui, todėl nenuostabu, kad tartaletės atsiradimo istorija nėra sietina su  konkrečia vieta ir asmeniu. Manoma, kad tartaletė savita forma gyvavo nuo senų senovės, kai atsirado duona ir kiti kasdieniai produktai. Šis faktas kelia daugybę dvejonių ir jį ginti veikiausiai gali tik didžiausi tartalečių fanai. Kur kas labiau įtikinamai skamba teiginys, jog tartaletės pradėtos gaminti tada, kai mūsų stalus pasiekė pirmieji pyragai, t. y. XIV a. pabaigoje. Pyragai su įvairiais, dažniausiai mėsos, žuvies įdarais viduramžiais buvo ypač populiarūs „plačiojoje“ visuomenėje (žemesniuosiuose luomuose), o tartaletė laikyta kilmingųjų sluoksnio privilegija. Žodis „tartas“ pirmą kartą paminėtas Anglijos karaliaus Ričardo II-ojo rūmų šefų receptų knygoje 1390 m. Neilgai trukus receptų knygose paplito ir „tartaletės“ vardas. Prancūzija taip pat gali pasigirti senus laikus menančia tartalečių istorija bei išskirtinėmis jų gamybos tradicijomis, susiformavusiomis vėlyvaisiais viduramžiais. Laikui bėgant tartalečių vartojimo tendencijos, regis, kito mažai. Pyragai su mėsos įdaru vartoti viduriniosios dirbančiosios klasės, o tartaletė sieta su prabanga ir buvo paplitusi išskirtinai aristokratijos sluoksniuose. Populiarios ir prieinamos dažnesniam vartotojui jos tapo XX a. pradžioje. Ilgainiui šis gardėsis tapo nuolatiniu eksperimentų objektu, todėl dabar mus pasiekia gyva aibė skirtingų tartalečių: sviestinė, saldžioji, sūrioji. Sviestinės tartaletės beveik tapo nacionaliniu Kanados patiekalu, POP tartaletės komerciškai parduodamos Amerikoje kaip greitas užkandis, svogūninė tartaletė paplitusi Vokietijoje, įdaryta šonine, kiaušiniais bei grietine.  Tartaletę galima  užpildyti pačiais įvairiausiais įdarais, tik nebijokite eksperimentuoti!

Nuo meilės iki pamišimo dėl maisto – vienas žingsnis

Žinia, geras maistas gali tapti liga. Kai kuriuose regionuose sviestinės „tartaletės“ yra tapusios netgi oficialių turizmo veiklų centrine ašimi. Geriausiai žinomas yra maždaug 150 km į šiaurės vakarus nuo Toronto, Wellington North miestelyje veikiantis, labai taikliai pavadintas „Sviestinės tartaletės takas“. Greta daugybės restoranų ir sviestinėmis „tartaletėmis“ prekiaujančių parduotuvių, čia netgi galima rasti sviestinės „tartaletės“ formos skanėstų šunims, arba „tartaletės“ formos ir (arba) kvapo muilo. Nors tartaletės gamyba nėra sudėtinga, ilgą laiką ji buvo žinoma tik diduomenės gretose. Šiomis dienomis tartaletė neretai vadinama tiesiog pyragu, todėl nuolat stengiamasi išryškinti skirtumą tarp dviejų gardėsių, mat tiek vienas, tiek kitas gali būti užpildytas saldžiu, pikantišku ar sūriu įdaru, abu gali sudaryti vieną gaminį ar būti išskaidyti į mažesnius. Tartalečių mylėtojai, gindami jos savitumą stoja į kova pasitelkę svarių argumentų amuniciją.  Pyragas gali turėti viršutinį plutelės sluoksnį, tačiau tartaletei tai šiukštu draudžiama, mat ji sudaryta tik iš traškios plutelės pagrindo, tartaletės kepamos inde su pašalinamu dugnu, o pyragas gali būti gaminamas ir įprastame kepimo inde. Siūlome išbandyti keletą nesudėtingų receptų, kurių rezultatas nustebins ne tik Jus.

Regis, gyvename laikais, kai parduotuvėse galime nusipirkti visko, ko geidžia širdis. Apelsinai ir bananai seniai nebėra deficitinė prekė, tačiau įsigytų vaisių išvaizda ne visada prilygsta skoniui. Lietuvos klimatas nėra tinkamas daugybės vaisių auginimui, todėl juos importuojame iš svečių kraštų. Deja, kol šie gardėsiai pasiekia šalį, prabėga ne viena diena, todėl šviežių vaisių skonio pajausti savo receptoriais taip ir netenka, tačiau nėra padėties be išeities, o šioje situacijoje ypač gelbsti vaisių tyrės, pagamintos iš natūralių vaisių bei uogų.

Naudingųjų medžiagų bomba

Vaisių ir uogų tyrė – tai tirštos konsistencijos masė, kurią sudaro sutrinti aukščiausios rūšies standartus atitinkantys vaisiai bei uogos, pagardinti nedideliu kiekiu cukraus. Sutrinti vaisiai pasterizuojami, tokiu būdu sustabdant mikroorganizmų augimą, tačiau išlaikant natūralų produktų skonį bei spalvą. Vaisių tyrės pasižymi dideliu maistingųjų medžiagų kiekiu ir tikrų vaisių skoniu. Tai puikus vitaminų šaltinis bei enegrijos užtaisas visai dienai. Vaisių tyrės naudojamos kaip įvairių konditerinių gaminių pagardas ar sudedamoji dalis. Pastarosios taip pat plačiai paplitusios ledų, šerbeto, kokteilių gamyboje. Šis produktas aprūpina vaisių bei uogų gaiva bet kuriuo metų laiku. Tyrių skonis visiškai prilygsta natūraliam šviežiai nuskinto vaisiaus gardumui. Tai ypač naudinga bei populiaru valstybėse, kurių klimatas nesudaro tinkamų sąlygų auginti vaisius visus metus. Vaisių bei uogų tyrės neatskiriama tirštų vaisių ir uogų kokteilių, vadinamųjų „smučių“ (angl. smoothie), dalis. Atslinkus karštiems orams įprastas sultis keičia gaivūs, maistingi ir energijos suteikiantys kokteiliai. Pastarųjų skoniai varijuoja nuo įprastų uogų iki egzotinių vaisių. Vaisių bei uogų tyrės yra labai koncentruotos, todėl turi didesnį energijos kiekį nei vasiai. Tai reiškia, kad stiklinėje vaisių tyrės yra mažiau ląstelienos ir vandens nei tokiame pačiame kiekyje vaisių, tačiau ji savyje talpina didesnį kalorijų ir energijos kiekį. Stiklinėje vaisių tyrės yra kur kas daugiau vaisių nei tokioje pačioje stiklinėje sulčių. Vaisių tyrės pasižymi gana dideliu kiekiu ląstelienos, kuri kaip organizmo šluota valo organizmą.

Egzotika viename šaukštelyje

Vaisių tyrė – tai kasdienė egzotika jūsų namuose. „GARDU GARDU“ siūlo gausybės skonių įvairovę: egzotinių vaisių, ličių, mėlynių, aviečių, baltųjų persikų bei daugybę kitų aromatų… Spalvinga skonių paletė garantuoja, kad bus patenkintas net didžiausio gurmano skonis. Tikriausiai jau pavyko įtikinti, kad vaisių tyrės yra ypač maistingas bei sveikas produktas. Ši kalba gali pasirodyti panašėjanti į panegeriką, tačiau naudingųjų savybių sąrašas tįsta ir prašosi aprašomas savaime. „GARDU GARDU“ receptuose naudojamos bei internetiniame tinklalapyje parduodamos „Ravifruit“ įmonės vaisių bei uogų tyrės ypač tinkamos bei mėgiamos veganų ir vegetarų visoje Europoje. Šios įmonės vardu ženklinamos tyrės gaminamos nežalojant gamtos, išlaikant originalų, autentišką vaisių bei uogų skonį, pasitelkus geriausias technologijas bei garantuojant aukščiausią kokybę. Vaisių tyrių gamyboje naudojami tik konkrečius standartus (spalvos, prinokimo, dydžio) atitinkantys vaisiai. Produkto kokybę bei skonį garantuoja nuo gamybos proceso neatskiriami ekspertai, šefai bei miksologai. Kaip vaisių tyrės pasiekia kasdienį stalą, pamatysite video medžiagoje.