Konditerijos istorija: ištakos ir raida

Žymus prancūzų virėjas Raymond Oliver yra sakęs, jog konditerija, tai tikslusis mokslas, kai tuo tarpu maisto gaminimas apskritai tėra nuojautos ir skonio mišinys. Juk kepant mėsą nėra labai svarbu kuriais prieskoniais ir kiek ją gardinsi, svarbiausia neperlenkt lazdos. Verdant sriubą nesijaus didžiulio skirtumo tarp įdėto šaukštelio ar šaukšto grietinės. Konditerijoje nuojautos neužtenka. Siekiant nepriekaištingo rezutato, reikia atsakingai ir nuosekliai dirbti. Čia su šaukšteliu, šaukštu ar stikline neapsieisi. Reikia tikslumo, tiek dedant ingredientus, tiek stebint temperatūrą. Juk rezultato tikimasi geriausio, kuris nenuviltų, būtų pavykęs ir labai gardus. Kiekvienas iš mūsų turime po vieną ar kelis mėgstamiausius konditerinius gaminius, kuriuos patys gaminamės arba įsigyjame iš kitur. Atrodo neįmanoma be jų apsieiti ir sunku įsivaizduoti, kad kažkada būta kitaip. O visgi buvo… Tad kada, iš kur ir kaip pirmą kartą išvyko saldusis karavanas?

Istorija

Prieš pradedant pažinti konditerijos istoriją, reikia suprasti, kad tai nėra vienos rūšies saldus gaminys. Į konditerijos sąvoką įeina tiek cukriniai, tiek ir miltiniai saldumynai. Na, o šiems smaližių delikatesams atsirasti padeda tokios žaliavos kaip: miltai, cukrus, medus, vaisiai, uogos, pienas, grietinėlė, riebalai, kiaušiniai, mielės, krakmolas, kakava, riešutai, maistinės rūgštys, standikliai, kvapnosios medžiagos ir aromatiniai priedai, maisto dažikliai ir kepimo milteliai. Poreikį saldėsiams jau turėjo mūsų protėviai, akmens amžiuje. Minėtuoju laikotarpiu, smaguriauta medumi, kuriuo buvo gardinama duonos riekelė. Paprasta, bet skanu. Senovės Kinijoje, Viduriniuosiuose Rytuose, Egipte, Graikijoje ir Romos imperijoje saldėsių poreikis išlaikytas, na o medaus nebuvo atsisakyta. Tuo metu, galvota apie formas, tad pirmieji saldainiai žmonijos istorijoje buvo gėlės, glazūruotos medumi. Ilgaeiniui technika tobulėjo. Antikos laikais, susidūrus su paslaptingąja Indijos civilizacija, Europa pirmą kartą išvydo „nedres, gaminančias medų be bičių pagalbos“. Ne, tai nebuvo kažkokia speciali nendrių rūšis, išskirianti medų. Tiesiog žinios apie cukrų dar nebuvo pasiekusios europinės civilizacijos kūrėjų. Saldusis stebuklas greitai buvo perimtas ir išplėtotas bei naudotas saldumynų gamybos procese. Įdomu tai, kad kaip ir šokoladas, taip ir saldainiai dažnai buvo naudojami medicinoje. Jais žmonės gydydavosi skaudančias gerkles, ramindavo kosulį arba virškinimo sistemą. Viduramžiais saldainiai ilgą laiką išliko pasiekiami tik turtingųjų sluoksnių, tais laikais joks tūlas valstietis ar paprastas proletaras negalėjo jais naudotis. Minimuoju laikotarpiu, saldainių gamyboje dalyvavo cukrus ir įvairūs prieskoniai, skirti skrandžio virškinimo sistemos ligoms gydyti. Tuo metu jos buvo itin aktualios ir dažnai pasitaikančios, dėl nesubalansuotos mitybos, maiso produktų stygiaus ar jų pačių prastos kokybės. Dar iki pramonės revoliucijos pradžios įvairių iškilmių, banketų, pobūvių metu svečiai galėjo mėgautis plačia saldainių įvairove. Tuo metu jų gamyboje dalyvavo gvazdikėliai, imbieras, anyžiai, kadangio uogos, migdolai ir kedro riešutai, aplieti ištirpusiu cukrumi. XIX-as amžiaus siejamas su sparčiu technologiniu proogresu, jo plėtote įvairiose sriyse, tad neatsitiktinai yra įgavęs „Pramonės revoliucijos“ vardą. Būtent šiuo laikotarpiu šalia kitų sričių, ėmė sparčiai vystytis ir saldumynų gamyba. Su perversmu siejamas ir cukraus atėjimas į paprastų piliečių gyvenimus. Jei iki technologinio perversmo, cukrus ir visi jo gaminiai buvo pasiekiami tik nedideliam turtingųjų ratui, tai nuo XIX-ojo amžiaus pirmosios pusės, atsiveria naujoji jo vartojimo rinka – dirbančioji klasė. Ypatingai svarbų vaidmenų, lengvinantį visą gamybos procesą suvaidina 1847-aisiais metais „saldainių preso“ atsiradimas, kurio dėka vienu metu buvo galima pagaminti daugybę įvairių formų saldumynų. Šio aparato dėka, saldėsiais vis dažniau ir gausiai galėjo mėgautis ir neprivilegijuotųjų sluoksnių atstovai.

Ar žinojote, kad?

Pirmieji saldainiai į JAV atkeliavo XVIII-ojo amžiaus pradžioje, dėka Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos kolonistų. Tuo tarpu Lietuvoje saldumynų ištakos dar vėlesnės. Pirmieji saldainiai joje pradėti gaminti tik XIX-ojo amžiaus pabaigoje, o spartesnį mąstą įgavo tarpukariu. Pirmosios respublikos laikais (1918-1940) veikė 38 saldainių fabrikai (Šiauliuose: „Rūta“ ir „Birutė“, Kaune – „Tilka“, Klaipėdoje – „Lascha“ ir t.t.). Okupaciniu laikotarpiu, Lietuva Sovietų Sąjungoje garsėjo trimis saldainių gamintojais: „Rūta“, „Vilniaus pergale“ ir Kauno konditerijos fabriku.